Savaitgalio kelionė į pavasarį | Positano, Italy
Ligos nagai mane pamažu paleidžia, todėl tik pasijutusi energingiau prisėdau jums papasakoti apie trumpą, bet tikiu, kad pačią įsimintiniausią kelionę į Italiją. Šį kartą apie kelionę aš pati nežinojau nieko iki pat paskutinės minutės, haha! Jau ilgą laiką Gintas ruošė man gimtadienio staigmeną – kelionę į Italiją apie kurią aš sužinojau tik skrydžio dieną.
Drebančiom rankom ir iš džiaugsmo spurdančia širdim susikroviau lagaminą ir leidausi į nežinomybę. Galvoje sukosi mintys “Kur vykstame?”, “Kur apsistosime?”, “Ką veiksime?”. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad mano spėliones realybė pranoko begalybę kartų.
Taigi, iš Kauno oro uosto skridome Ryanair oro linijomis į Neapolį, Italiją. Atskridę sėdome į mikroautobusą, kuris už 1.30 val. nuvežė mus į Sorrento mietą kur tą vakarą ir apsistojome. Kadangi atvykome į miestelį naktį, geriau su juo susipažinti nusprendėme iš ryto.
Pabudome nuo šalia esančios rožinės, baroko stiliaus bažnytėlės varpų gaudesio, kviečiančių miesto gyventojus į rytines mišias. Nuo šių varpų gaudesio mieste supranti, kad pabudai Italijoje – gausiai krikščionybę išpažįstančioje šalyje.
Pirma mintis pabudus ryte ir pažvelgus pro apartamentų langus buvo: “Vau, kokie gražūs spalvingi namai!”. Ryškios mėlynos langinės bei gelsvos ir rausvos spalvos pastatai teikė miestui gyvybingumo nors ir niūriausią dieną. Galbūt mums Lietuvoje taip pat reikėtų šiek tiek spalvų, kad nuspalvintume tą pilką žiemos kasdienybę?:))
Ryte išėjome apsižvalgyti plačiau po miestelį bei, žinoma, pusryčiams suvalgyti tikros itališkos Margaritos picos. Gatvių pakelėse ant medžių augantys mandarinai ir citrinmedžiai vertė jaustis, kad atvykome į tikrą pavasarį. Oras buvo nuostabus. Saulės spinduliai ir mėlynas dangus lydėjo mus visos kelionės metu.
Sorrento nedidelis miestelis su nuostabia, romantiška prieplauka skalaujama Tirėnų jūros. Sunku nepastebėti, kad čia žmonės tiesiog pamišę dėl citrinų, jų radome netgi tokio dydžio, jog buvo sunku sutalpinti į delną, haha. Na, o vienas iš būtinų dalykų esant Sorrento mieste yra paragauti jų citrininio likerio, kuris čia vadinamas – Limoncello. Specialiose šio likerio parduotuvėse galėsite paragauti jo nemokamai bei taip pat ir parvežti lauktuvių artimiesiems.
Praleidę gerą pusdienį Sorrento mieste manęs laukė dar viena staigmena! Sužinojau, kad vyksime pažinti dar vieno Italijos miesto, tačiau kurio Gintas man kol kas nesakė. Su lagaminais pasileidome eiti link centrinės autobusų stoties iš kurios sėdome į autobusą ir buvome pakeliui naujų įspūdžių link. Šįkart dar nuostabesnių. Kaip vaikas didelėmis akimis stebėjau besikeičiančius kraštovaizdžio reginius: nuo dangų siekiančių kalnų viršūnių iki jūros lygumų. Važiavome labai siauru, vingiuotu keliuku palei pat kalnų skardžius. Autobuso vairuotojai čia tikriausiai labai drąsūs, nes kiekvienas posūkis vertė širdį plakti vis greičiau, haha.
Atvykus į vietą ir išlipus iš autobuso man norėjosi fotografuoti kiekvieną kampelį. Akys negalėjo aprėpti kalnų aukštumų, norėjosi tiesiog stovėti ir grožėtis, tačiau Gintas paėmęs už rankos vedėsi laipteliais aukštyn-žemyn minėdamas, kad jau tuoj tuoj bus dar gražiau. Ir jis tikrai nesumelavo..
Užsiregistravus viešbutyje ir atvėrus didžiules, medines kambario langines į balkoną supratau, jog mes esame Positano mieste! Iki šiol apie šį miestelį galėjau pasvajoti tik iš nuotraukų, tačiau šiandien romantiškasis Positano mano širdyje ir mintyse.
Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad gražesnio vaizdo pro langą dar nesu mačiusi, o galbūt ir neįsivaizdavau. Įvairiaspalviai nameliai tarsi lipa vienas ant kito į aukštus kalnų šlaitus, spindinti nuo saulės spindulių mėlyna jūra ir dangų remiantys kalnai…tai tiesiog užhipnotizuoja.
Pasigrožėję vaizdas nutarėme nulipti į paplūdimį ir iš ten palydėti besileidžiančią saulę. Tuomet nespėjusi atsigauti nuo staigmenos, jog mes esame mano svajonių Positano miestelyje, nežinojau, kad manęs laukia dar vienas netikėtumas. Šįkart…dar didesnis…
Laiptelis nusileidus į paplūdimį fotografavomės, juokėmės ir džiaugėmės akimirka nenorėdami, jog ji baigtųsi. Ir tuomet, viso to džiaugsmo ir šypsenų sūkuryje Gintas priklaupė ant vieno kelio ir paklausė klausimo į kurį atsakiau savo nuoširdžiausią gyvenime – TAIP!
Drebantys balsai, laimės ašaros ir dvi mylinčios širdys magiškame miestelyje. Rodos, sapnuoju pamaniau..
Buvom pilni vien geriausių emocijų, todėl paplūdimyje kalbėdamiesi praleidome visą vakarą. Kol nebeliko nei vieno žmogaus aplink, o kalno papėdėje ryškiau įsižiebė pirmieji nakties žiburiai..
Na, o gimtadienio rytą negalėjau jaustis labiau dėkinga. Pabusti tokioje pasakiškoje vietoje kartu su mylimu žmogumi, kurį dabar galiu vadinti savo sužadėtiniu buvo pati geriausia gimtadienio dovana kokios tik galėjau paprašyti..
Posted by KAROLINAMAR