KENIJA
Išsvajota Kenija – tolima ir artima!!
Grižusi po kelionės į Keniją ilgai dar apie ją galvojau apie patirtus įdpudžius. Akyse vis išnirdavo bėgantys Afrikos vaikučiai, kaip vietiniu kaimo keliuku važiavo mūsų žalias autobusiukas kurio viduje sėdėjome mes baltaodės moterys. Skamba žodžiai „white madam please give me..”. Tada ir ateina suvokimas, kiek daug mes turime… Jų akys pasako viską ..
Daugelis keliautojų į Keniją veržiasi tik dėl safario po nacionalinius parkus, tačiau pakeliui į laukinių gyvūnų karalystę verta atkreipti dėmesį ir į vietinių žmonių gyvenimą. Aplink duobėtą, dulkėtą kelią išsidėstę namai akį veria ryškiai mėlynai, raudonai, žaliai nudažytomis sienomis. Net skurdžių namų, pastatytų iš šiaudų ar palmių lapų, stogai nuo lietaus aptraukti plėvele. Ryškiomis spalvomis mirga moterų bei vyrų drabužiai. Kenija iš ties pilna įspūdžių ir spalvų. Akys gėrisi nuostabiomis palmių giraitėmis ir raudono smėlio keliukais.
Aplankėm ir Masajų kaimą
Mus pasitiko su Masajų dainomis ir šokiais. Stebimi Masajai susirenka ir ima šokti. Sustoję ratu jie juda pagal ritmą. Šokio tempui padidėjus ant merginų pečių ima barškėti tolygiai besikilnojančios sunkios apykaklės. Kurios išties atrodo įspūdingai. Tada vienas po kito į rato vidurį išeina Masajų kariai ir kiekvienas keletą kartų gerokai aukštai pašoka į viršų. Pagal jų tradicijas kuris aukščiau iššoka tas stipriausias. Įdomu dar ir tai, jok jų batai pagaminti iš padangų, batus jie dėvi 5-8 metus. Stebint apėmė keistas jausmas. Masajų kaimas – skurdas, purvas, mėšlas ir būriai musių. Net nė metų neturintis kūdikis, visas apsisnargliavęs, užpūliavusiomis akytėmis, o ant veido kokia dvidešimt musių sutūpę ir tada supratau, kad labai mažai dovanų esu įsidėjusi, kad tu vaikučių tiek daug jok neužtektų, net dešimties lagaminų jok jiems suteiktum džiaugsmo ir geresnį gyvenimą.
Pakalbintas vienas iš Masajų genties vyrų mums įdomiai papasakojo apie jų papročius ir tradicijas. Pasirodo, tradiciniai Masajų kaimai – rato formos, lūšnelės nulipdytos iš molio ir kas septynerius metus iš naujo perstatomos, nes jas sugraužia termitai arba tiesiok suyra. Masajai dažniausiai verčiasi tik gyvulininkyste ir medžiokle, o pagrindinis jų maistas – mėsa, pienas ir kraujas. Lušnelės yra statomos dažniausiai Masajų moterų kurias pina iš šakų, žolių ir jį apdrėbia, bei apkamšo karvių mėšlu. Apvalaini jų būstai sustatomi dideliu ratu. Aplankius vieną iš jų pasidaro nejauku, lušnelė kokia šešių k.m yra tėvų miegamasis kurio lova iš karvės odos. Tėvų ir vaikų kambarį skiria virtuvėlė jei taip galima pavadinti, net neįsivaizduoju kaip ten galima daryti valgyti. Lušnelėje labai tamsu, nes nėra langų. Kaip jau minėjau šiuos namus savo šeimai stato Masajų moterys. Vyras gali turėti daug žmonų, tarkim mūsų pakalbintas Masajų vyras turi dvidešimt penkis brolius, seseris. Jo tėvas turi dešimt žmonų, tad ir namų turi dešimtis. Kaip jie apsisaugo nuo lytinių ligų paklausiau? Taip jie pasirūpino ir tuo. Yra tokia stebuklinga žolė kur Masajai geria arbata, kad išvengti lytiškai plintančių ligų.
Kad ir kaip būtų įdomu klajoti po Masajų kaimus ar domėtis vietiniais papročiais, vis dėlto visi įspūdžiai nublanksta prieš safarį laukinėje gamtoje. Nors Kenijoje, rodos, knibždėte knibžda daugybė gyvūnų, daugelis keliautojų svajoja pamatyti ir savo nuotraukose įamžinti vadinamąjį didįjį penketą – dramblį, buivolą, raganosį, liūtą ir leopardą. Pirma diena buvo Tsavo nacionaliniam parke pradžioje gal kiek nuvylė nes gyvūnus pamatėme tik iš toli. Bet kitą rytą atsikėlus gal kiek ankščiau apie 4 valandą mus fortūna labai nusišypsojo. Vos kelių metrų atstumu stebėjom dramblių kaimenę, žavėjomės galingaisiais buivolais, čia pat kelę pastojo grakščiosios žirafos, dairaisi ir spėji aikčioti, natūralioje aplinkoje gyvūnai neapsakomai gražūs, tikri meno kūriniai. Po visos dienos pasivažinėjimo pasukome link mūsų nameliukų kurie įrengti savanoje. Pro savo viešbučio balkoną stebėjome, kaip grakščiai vaikštinėja antilopė Gnu. Kiek atsipūtę viešbučio kambaryje, nusprendėm pavakarieniauti ir štai netrukus , keik pritemus už viešbučio tvorelės už kokių dešimtis metrų, pasimato leopardas. Pastatytas medinis karkasas kur pakabinta didelis mėsos gabalas. Vakarienė kartu su geopardu argi nepuiku? Pačiam viešbutį buvo daug vabaliukų, grįžusi į kambarį radau draugą driežą kuris patogiai buvo įsitaisęs virš mano lovos lubose. Miegoti buvo gal kiek nejauku, gerai kad mūsų lovą supo baldakimas. Ryte atsikėlus driežiuko jau nebebuvo. O mes pajudėjom toliau stebėti laukinės gamtos.
Labai tikėjomės išvysti Kilimandžaro kalną. Ir vėl fortuną mus buvo palanki, na štai jis gražuolis su savo tolumoje baltuojančia viršūne. Stebėdami savanoje šį nuostabų reginį pamatome zebrų būrelį. Įsūdinga visa tai stebėti laukinėje gamtoje.. štai antilopės griaučiai guli patapusiais skaniais pietumis kažkokiam laukiniui žvėriui .Greičiausiai tai bus ienų darbas. Jų sutikome tikrai nemažai. O kur dar įvairių paukščių būriai. O štai ir lietuviški gandrai, šalia jų stručių galybė.
Neįprasta čia dar ir tai, jog saulė visus metus teka ir leidžiasi panašiu laiku – atitinkamai apie 6:30 ir apie 18:30. Keniją, kaip žinome, kerta pusiaujas, todėl čia nėra sezoniškumo, žiemų ir vasarų, ilgų ar trumpų naktų, visus metus diena ir naktis trunka po 12 valandų.
Na, o kai pabosta sekioti gyvūnų pėdsakais ir plepėti su nerūpestingais vietiniais gyventojais, verta patraukti idiliškos vandenyno pakrantės link ir skanaujant egzotiškus vaisius pasimėgauti įspūdingais potvyniais bei atoslūgiais. Bet ir čia nėra kada nuobodžiauti aplink mus visur zuja mažosios bezdžionytės. Jos tokios mielos na ir kaip nepasidalinsi pusryčiais su šiomis gražuolėmis.
Bevaikštinėjant Indijos vandenyno pakrante sutikau vietinius kurie siulė savo rankdarbius, jei nepirkti tai bent mainyti į paplūdimio tašę, kuri mums kaip ir nereikšminga. Pakalbinus vietinį gyventoją, supranti nors jie ir neturtingi, bet laimingi. Pasak jo mes turim puikią gamtą, dievas mus myli ir siunčia daug turistų. Mes esame laimingi. Kiek nedaug reikia ? Linkiu visiems aplankyti Keniją ir ištarti:
Jumbo Afrika! – Sveika Afrika!
Teksto autorė: Ingrida