VIETNAMAS
Nors kartą gyvenime pamatyti egzotiškąjį Vietnamą tikrai verta. Toks buvo ir vienas mano tikslų. Aplankiusi jį, galiu pasakyti, kad man Vietnamas labai patiko – egzotikos daug, gamta nuostabi, maistas tobulas. Iš tiesų susižavėjau šalimi, kuri užbūrė spalvų ryškumu ir kontrastais.
Vos išėjusi iš oro uosto, įkvėpiau karšto ir drėgno oro gūsį. Pasijutau tarsi būčiau įkritusi į keptuvę, nors jau buvo 18-a valanda. Beprotiškai šilta ir drėgna. Bet man tai tinka ir patinka. Niekada nemaniau, kad Vietname galima išvysti baltojo smėlio kopas. Tai ypatingo grožio gamtos kūrinys, kiekvieną užburiantis savo spalvų ryškumu ir kontrastais. Rekomenduoju atvykti palydėti saulę. Taip pat savo egzotišku grožiu niekuo nenusileidžia ir raudonosios kopos.
Vietnamą skalaujanti Pietų Kinijos jūra be galo šilta – apie 28 laipsnius ir daugiau. Jaukumą sukuria ir akims pataikaujanti jauki žaluma, palmės. Paplūdimyje už dolerį ar du padavėjai gali atnešti kokosą, poilsiautojai išgeria jo pieną ir mėgaujasi šiuo vaisiu. Ten būdama tik dar kartą įsitikinau, kaip reikia saugoti gamtą, naudoti kuo mažiau plastiko, nes daugybę kartų besimaudant jūroje vis prie kūno prilipdavo koks nors plastikas, maišelis. Vėjuotą dieną jūra į krantą ten išplukdo labai daug tokių atliekų.
Per dešimt dienų aplankiau ne vieną lankytojų pamėgtą objektą. Didžiausią įspūdį man paliko Mekongo delta, kurią sudaro 9 upės, vietinių vadinamos devyniais drakonais. Specialiai šiai kelionei laivu po Mekongo deltą susigundžiau nusipirkti Vietnamo skrybėlaitę. Upėje verda visas vietnamiečių gyvenimas, mat žvejai iš savo apvalių valčių, kurias labai sunku valdyti, neišlipa net keletą mėnesių. Jie žvejoja naktimis. Prancūzams okupavus Vietnamą, buvo uždėti dideli mokesčiai valtelių dydžiui. Kuo didesnė valtis, tuo didesni mokesčiai. Vietnamiečiai – gudrūs žmonės, tad sugalvojo, kaip visa tai apeiti ir padarė apvalias valtis.
Plaukiant upe atrodė, kad plauktum dideliu, purvinu ežeru. Praplaukėme žmonių gyvenvietes salelėse. Keletą jų aplankėme. Stebėjome, kaip iš kokoso gaminami saldumynai. Vietiniai iš ryžių verda naminę degtinę, bet kažkodėl ją vadina ryžių vynu. Jų yra visokių skonių – bananinis, kokosinis, imbierinis. Neatsisakėme degustacijos ir mes. Daugumoje vaistinių ir parduotuvių parduodama vyno ir degtinės užpiltinės su gyvatėmis, skorpionais ir kitais padarais, kurios, kaip tikima, padeda pasveikti, atjaunėti. Deja, jų išsivežti iš šalies negalima. Vienoje tų salelių mėgavomės egzotiškais pietumis, ragavome žuvį, kuri vadinasi „dramblio ausis“ ir daug kitų skanumynų. Vietname teko ragauti ir delikatesinių patiekalų – varlių, krokodilienos. Maistas nustebino, buvo labai skanus.
Gatvėse – chaosas ir motoroleriai
Aplankėme metropolį Ho Chi Minh City. Kėlėmės į dangoraižio 49 aukštą, iš kurio atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai. Vaizdai mane pribloškė, dar niekur nebuvau tokių regėjusi. O vakare mūsų laukė nepakartojama vakarienė laive. Jos metu gyvai grojo Vietnamo muzikantai, o tuo pat metu buvo galima stebėti nuostabius miesto vaizdus. Apsilankėme ir naktiniame vietnamiečių turguje, kuriame galva svaigo nuo egzotiškų gėrybių gausos – gyvų žuvų, jūros gėrybių, nematytų, neragautų vaisių ir daugybės kitų dalykų.
Važinėdami Vietnamo miestelių gatvėmis, pastebėjome, kad labai reikia saugotis, mat eismas ten – košmariškas, vyrauja tipiškas azijietiškas chaosas keliuose, kur negalioja nei ženklai, nei jokios taisyklės. Tiek motorolerių vienoje vietoje nemačiau niekur kitur. Vietname – per 90 milijonų žmonių, o registruotų motorolerių – apie 67 milijonai. Su šiomis nedidukėmis transporto priemonėmis jie veža viską – gali gabenti net spintą. Mačiau vieną man įstrigusį vaizdelį: ant motorolerio važiuoja aštuonių asmenų šeima – tėvas vairuoja, už jo dar keletas vaikų ir ant savęs dvi pintines pasikabinusi motina. Tose pintinėse – dar po vaiką. Beje, vairuoti turistams Vietname nerekomenduojama.
Atotrūkis tarp skurto ir prabangos
Šiame egzotiškame krašte didelis atotrūkis tarp skurdo ir prabangos. Viešbučiuose tiesiog dvelkia prabanga, o išėjus už jo ribų, ypač atokesniuose miesteliuose, skurdas akis bado. Vietiniai įpratę tiesiog po langais, kojomis išpilti gamtinius reikalus, mėtyti šiukšles ir jiems tai atrodo normalu. Jie nesuka galvos dėl to, ką pagalvos kaimynas. Kaip jie patys sako, jiems
svarbiausia sveikata ir laimė.
Viešnagė Vietnamo Paryžiuje ir keisčiausiame viešbutyje
Aplankėme ir kosmopolitiškąjį Dalatą, miestą, turistų dar kitaip vadinamą Vietnamo Paryžiumi: jis skrupulingai sutvarkytas, skoningai apželdintas spalvotais gėlynais, su daugybe iš jų padarytų kompozicijų – širdžių, drakonų, kilimų.
Aplankėme ir į pasaulio keisčiausių pastatų dešimtuką patekusį viešbutį „Crazy houses“. Bet kurį turistą pirmiausia jis pribloškia neįprasta išorine architektūra, primenančia olą, o viduje – dar daugiau įspūdžių. Pasijutau tarsi būčiau patekusi į Alisos stebuklų šalį. Jeigu vaikystėje nevaikščiojote stogais, čia puiki galimybė tai padaryti. Viešbutyje yra 19 kambarių ir visi jie skirtingi, turintys specialias temas – antilopės, lokio, tigro, skruzdės buveinės ir panašiai. Labai įdomi ir šio viešbučio istoriją: antrojo Vietnamo prezidento Troung Chingo duktė Jang Nga 14 metų studijavo Maskvoje ir įgijo architektės daktaro laipsnį. Ji buvo taip sužavėta dailininko Selvadoro Dali ir architekto Antonio Gaudžio darbais, kad, grįžusi į gimtinę, nusprendė visa tai perteikti pastatant neįprastą viešbutį. Dalato valdžia daug metų nesutiko ir priešinosi tokiam pastatui, nes jis neva netiko prie miesto pastatų architektūros. Bet kadangi ji buvo prezidento duktė, suveikė vadinamasis blatas ir viešbutis buvo pastatytas.
Neištvėriau karo muziejuje
Vietnamas daugybę metų priklausė amerikiečiams arba prancūzams, dėl to vyko žiaurūs karai. Jiems pažymėti buvo atidarytas ir karo muziejus, kuriame aš pati ištvėriau vos dešimt minučių: ten mačiau daug žiaurių vaizdų, nuotraukų, mane tai labai slėgė, buvo per sunku, todėl išėjau .
Neprilygstamas masažas ir kava
Vietnamas garsėja savo kava. Iš 60 pasaulio šalių Vietnamas yra 23 vietoje pagal užauginamą kavos pupelių kiekį. Ten galima pasimėgauti ir brangiausia pasaulio Luwak kava, kuri išgaunama iš palminio musango, katę primenančio žinduolio išmatų. Jis minta ant žemės nukritusiais kavos krūmų vaisiais. Dalies jų jis neapvirškina ir pašalina iš organizmo kartu su išmatomis. Vietiniai gyventojai jau nuo seno renka tokias pupeles, jas išdžiovina, paskrudina ir taip pagaminama nepakartojamo skonio ir aromato kava. Būtent tokios gurmaniškos kavos ragavome ir mes. Tačiau ši kava man didelio įspūdžio nepadarė. Vietname aš nepraleidau progos palepinti save pasaulyje garsėjančiais vietnamietiškais masažais. Tą sau leidau daryti kiekvieną viešnagės dieną, mat 1 valandos trukmės šio gėrio kaina – tik 6 doleriai. Merginos, vilkinčios „ao dai“ kostiumais (tai šilkinė suknelė ilgomis rankovėmis su ilgais skeltukais šonuose ir kelnėmis), kviečia praeivius pasidaryti masažą. Susigundėme ir mes. Būnant Vietname rekomenduoju pasidaryti masažą. Čia jie – tobuli. Aš pasirinkau vietnamietišką viso kūno ir galvos bei veido kaukę su Aloe Vera. Jaučiausi kaip devintam danguj.
Gali pasijusti milijonieriais
Vietname turėjau progą pasijusti tikra milijoniere. Keičiant 10 dolerių į vietinę valiutą, gaunama apie 230 dirhabų. Pietavome vienoje kavinėje ir vienai lietuvei pritrūko vietinės valiutos pinigų. Ji paprašė, ar galėčiau paskolinti pusė milijono, kas realiai atitinka 20 dolerių. Nuskambėjo juokingai.
Vietnamas – nėra brangi šalis. Didžiausią atostogų jame kainą sudaro kelionė lėktuvu, mat iš Lietuvos nėra tiesioginių skrydžių, tik su persėdimu Stambule. Be to ir pati kelionė labai varginanti, trunka apie pusantros paros. Kelionė į viešbutį taip pat trunka keletą valandų.
Palankiausias metas keliauti į Vietnamą yra nuo spalio iki gegužės, kai baigiasi sezoninės liūtys. Pačioje šalyje paslaugos, maistas labai pigūs. Pavyzdžiui, už 10 dolerių galima pavalgyti sriubos, delikatesinio antrojo patiekalo, pasimėgauti saldžiu skanėstu ir taure vyno. Vietnamiečiai puikiai bendrauja rusų kalba, anglų kalba – sunkiau, tad bendrauti su jais sunkumų nekyla.
Sparčiai besikeičiantis kraštas
Vietnamas – labai sparčiai besikeičiantis kraštas. Kas jame buvo prieš maždaug septynerius metus, dabar jau pamatytų visiškai kitokį. Vietnamiečių siekis yra būti tokio lygio kaip Honkongas, jie tikina, kad jų šalis gretai atsigaus. Keliauti po Vietnamą yra visiškai saugu, tik nereikėtų vieniems keliauti po džiungles. Ir, svarbiausia, nepamiršti aplankyti didingųjų Vietnamo šventyklų bei nepraleisti progos pajodinėti drambliais.
Per dešimt dienų išmokau ir keletą vietnamietiškų žodžių: „xin chao“ (sinčiao) – labas, „tam bient“ (tam jie) – viso gero, „cam on“ (kamon) – ačiū. Vietiniai pasijaučia labai pamaloninti, kai išgirsta turistus tariant jų vietinius žodžius.
Teksto autorė: Ingrida